Saviugda, sėkmė ir sąmoningumas

Ar sutinkat, kad tokia pozicija duotų geresnius rezultatus bendraujant ir sprendžiant konfliktus?

Tai ką pradedu pastebėti ir jausti, kad dažnai ginčo metu tampa visiškai nesvarbu ar buvo rastas geresnis sprendimas. Pats ginčas tampa tikslu, nebe priemone, ieškant sprendimo. Mums svarbu, kad mus suprastų, na gerai atmetus abstrakcijas – man svarbu būti suprastam. Nepriklausomai nuo to buvau teisus dėl pradinių konflikto priežasčių ar ne, bet jeigu jaučiu, kad mane suprato, kodėl aš taip pasielgiau ar pasakiau tada komunikacija pavyko. Jaučiuosi geriau, nei laimėjęs ginčą, bet likęs nesuprastas. Žinios, bei patirtis rodo, kad aš ne vienas toks.

Jeigu jaučiu, kad pašnekovas net nebando manes suprasti, tai diskusija beprasmiška. Galima tiesiog linksėti galva ir sakyti “aha aha aha” ir visiškai nesistengti priimti kito žmogaus požiūrio taško arba kaip eksperimentą priimtį kitą nuomonę mintyse ir pažiūrėti kaip iš to taško atrodo pasaulis. Arba galima klausyti, tai ką sako pašnekovas ir ištikrųjų bandyti įsijausti į jo situaciją, į jo pasaulį. Keisčiausia, kad netgi tokiais atvejais kai yra pasiekiamas kažkoks susitarimas “Gerai, darom taip kaip tu sakai”, bet nėra jausmo, kad buvau suprastas lieka nesmagus prieskonis burnoje, kad reikalas neužbaigtas. Reiškia nesugebėjau perteikti savo minčių taip, kad mane būtų galima suprasti.

Aš daug kalbu ir dažnai pertraukinėju žmones ir jau kuris laikas stengiuosi kontroliuoti savo elgesį, būti geresniu klausytoju. Deja, bet tai veikia tik tol kol nediskutuojama temomis kur jaučiu stiprias emocijas, tai gali būti diskusija apie pasaulėžiūrą ar bet ką kur mano įsitikinimai tvirti. Tada dažniausiai grįžtu į įprastą režimą – pertraukinėju pašnekovą, bandau pasakyti daugiau ir garsiau nei paprastai, vien tam, kad įrodyti jog mano požiūris, mano normos ir mano taisyklės yra teisingesnės ar geresnės.

Įdomiausia suvokti pačiam sau, kad net jeigu tas požiūris ir bus geresnis, bet kadangi aš buvau blogas klausytojas – tai labai didelė tikimybė, kad mano požiūrio taškas bus atmestas tiesiog iš principo. Komunikacija nepavyks.

Supratau, kad dažnai konfliktinėse situacijose užimama pozicija tampa svarbesnė, nei tai kur iš tikrųjų yra tiesa arba bendro susitarimo pasiekimas. Tiesiog bandymas primesti savo nuomonę, surasti svertą, kuris leistų manipuliuoti pašnekovu tam, kad įrodyti jam ir sau jog esi teisus.

Aš mėgstu diskusijas, nes jaučiu, kad jos yra naudingos spręsti iškilusias problemas. Tuo pat metu jaučiu, kad jos būtų gerokai produktyvesnės ir duotų nepalyginamai geresnius rezultatus, jeigu ginčo tikslas būtų, ne įrodyti, jog kažkuris teisus, o kitas neteisus, bet suprasti, priimti ir išbandyti pašnekovo pasaulėžiūrą. Pasiekti tokią stadiją galima paprasčiausiai bandant persakyti savo pašnekovo pasakytus žodžius, kad jis galėtų nuoširdžiai pasakyti: “Jaučiu, kad tu mane supranti”. Tai nereiškia priėmimo ar pasidavimo, tikrai buvo tokių diskusijų, kur kiekvienas likome prie savo nuomonės, bet tuo pačiu žinojau, kad suprantu kodėl mūsų nuomonės nesutampa ir kad kitoje nuomonėje taip pat yra tiesa, bet man labiau patinka mano tiesa :D

Teko klausytis Dale Carnegie kalbant apie bendravimą ir anksčiau skaityti šia tema, bet tik dabar visos žinios susigulėjo ir tapo vidiniu žinojimu, jog aš noriu pakeisti kai kuriuos savo bendravimo įpročius. Ateityje, tikrai pasižadu būti geresniu klausytoju ir bandyti įsijausti į tai kas man sakoma. Taip pat stengtis “prabusti” ginčo metu, kad užfiksuoti jog jis tapo beprasmiškas ir pradinė jo priežastis pasimetė kovoje, kas geresnis.

Labai norisi išgirsti ką jūs manot šiuo klausimu. Ar dažnai ginčijatės vien dėl to, kad įrodyti savo teisumą, pamiršdami diskusijos priežastį? Ar dažnai tiesiog vaizduojate, kad klausotės realiai nebandydami įsijausti į alternatyvią nuomonę, o tuo metu mąstote kaip pajuokti pašnekovą ar kitaip įgyti persvarą?

Kodėl aš taip retai rašau?

Atsakymas banaliai paprastas – perfekcionizmas. Kas kart prisėdęs galvoju ar tikrai tai ką ruošiuosi rašyti yra pakankamai įdomu, gerai parašyta? Ar tos “minios” blogo skaitytojų tikrai džiaugsis perskaitę tai ką parašysiu? Koks viso šio giliai loginio proceso rezultatas? Eilinį kartą nepaspaustas mygtukas “Publikuoti”

Tada natūraliai kyla klausimas už pusę milijono: Ar įmanoma kažką naujo išmokti nebandant, neeksperimentuojant ir nedarant pačiam? Viskas taip paprasta, jeigu noriu išmokti sklandžiai rašyti tiesiausias kelias į tikslą yra daug rašyti. Atrodo tai senai žinoma tiesa ir pats esu ne kartą kitose gyvenimo srityse pritaikęs, o rašymas vis tiek pakliuvo į šiuos spastus.

Aš tikrai nesakau, kad “ai darykim kaip pakliuvo” ir manau, kad labai svarbu siekti kokybės ir gerai atlikti, tai ką darau. Tuo pat metu suprantu, kad reikia peržiūrėti ribas, kada bet koks atliekamas veiksmas tampa “pakankamai” geru ir tolimesnis tobulinimas tiesiog neatperka laiko investicijų.

Principas, kuriuo mokausi vadovautis būtų apibrėžiamas taip “Pasiruošt, šaut, taikytis” taip taip tai visai ne klaida, būtent šaunam, tada “taikomės” t.y. vertinam rezultatus, vėl ruošiamės ir kartojam iš pradžių. Supratau, kad begalinis darbų atidėliojimas negarantuoja geresnio rezultato, o dažnai ir prastesnį, nes užuot rašęs jau 101 įrašą rašau vos 17 įrašą. Reiškia turiu mažiau realios patirties kaip tai daryti teisingai.

Šio principo teisingumu įsitikinau jau prieš keletą metų, kai startavo nemokamossvetaines.lt ir džiaugiuosi, kad manes tada nepaklausė. Jei būtume darę taip kaip man tuo metu atrodė teisinga, tai projektas pasaulį būtų išvydęs turbūt už kokių metų ir tai geriausiu atveju. Mano kolegos tiesiog pasakė paprastai “Paleisim, pažiūrėsim kas bus ir tada taisysim, kas bus blogai” užtai po pusės metų jau turėjome realių klientų atsiliepimus ir žinojome ką reikia pataisyti, o ne fantazavome “ko galėtų norėti vartotojai”.

Perfekcionizmo priežastis

Kaip vieną iš didžiausių perfekcionizmo priežasčių ir kaltininkių aš matau baimę suklysti. Kodėl taip baisu suklysti? Tada tu tampi “luzeris”, tave gali išjuokti, supeikti, sukritikuoti. Tokia būsena sukelia skausmą, o kad to netektų pajusti į pagalbą atkeliauja mielasis dėdė ir pagalbininkas perfekcionizmas, nes gi taip kur kas paprasčiau… Tiek daug mūsų kūrinių taip ir neišvysta dienos šviesos ir nebūna nei supeikiami, nei, kas dar blogiau, pagiriami, jie tiesiog lieka stalčiuose, archyvuose, ar mūsų galvose.

Klysti normalu, tai dalis mokymosi proceso. Jeigu aš suklydau, tai visai nereiškia jog aš esu luzeris, aš tiesiog mokausi ir esu tam nusiteikęs. Kažkas visada jaučia norą kritikuoti, pašiepti ar išjuokti, bet tai jų poreikis, tegul tenkina jį į sveikatą. Svarbu kad moku pasidžiaugti mažomis pergalėmis ir į kiekvieną klaidą žiūriu kaip į pamoką, ko nereikia daryti norint pasiekti tikslą. Nerašydamas aš suklydau. Ką gero sužinojau? Sužinojau būdą, kaip nereikia daryti, jei noriu, kad žmonės skaitytų mano blogą.

Paradoksas, kad būdami vaikais ir mokydamiesi pažinti šį pasaulį visiškai nekreipėme dėmesio į tai, kad galime suklysti ir tiesiog nugriuvę vėl stojomės, ėjome, griuvome ir vėl stojomės. Rezultate išmokome vaikščioti. Ar įmanoma buvo tai pasiekti kokiu nors kitu būdu? Ar būtume išmokę vaikščioti, jeigu mums būtų daug kartų pasakoję kaip vaikščioti?

Kada į mūsų pasaulį atėjo savoka “nevykėlis” ir jos sinonimai? Kada pradėjome bijoti klysti ir taip sulėtėjo gebėjimas mokytis? Kada atsirado neteisingas įsitikinimas, kad viskas turi pavykti iš pirmo karto arba iš trečio, kaip sako “liaudies išmintis”? Kaip seniai ant šio kreivo tikėjimo užaugo baimė, kurią dabar tenka vaikytis ir varinėti iš pačių netikėčiausių gyvenimo sričių?

Kaip nebūti perfekcionistu

Visi turime kažkokią komforto zoną, kurioje mums taip jauku, šilta ir gera. Tos zonos sargyboje stovi baimės ir akylai saugo, kad nekištume nosies ten, kur baisu ir nesaugu ir gali skaudėti. Nors šie sargybiniai ir išsaugodavo gyvybes mūsų protėviams, bet dabar tai dažniau trukdo tobulėti ir augti, nei realiai padeda.

Norėdamas įveikti šią baimę klysti žinau keletą paprastų veiksmų, kurie man visada padeda.

Pirmiausiai nuolat prisimenu, kad klaidos – tai natūrali mokymosi proceso dalis, o įsitikinimas, kad būtinai viskas gausis iš pirmo karto yra neteisingas.

Antra nelyginti saves su kitais ir jų pasiekimais, o blaiviai vertinti situaciją ir lyginti tik su savo vakarykščio AŠ pasiekimais. Visada atsiras kitų žmonių, kurie pakels daugiau, uždirbs daugiau, atrodys gražiau, bus gudresni ar greitesni už mus. Reikia vertinti, ar aš padariau viską, kas buvo įmanoma geriausiai kaip sugebu? Jeigu atsakymas TAIP, tada aš esu sėkmingas ir galiu švęsti.

Žaiskime, eksperimentuokime, klyskime ir tobulėkime visi kartu. Gal turite tokį darbą, kurį darote jau mėnesius ar metus ir nepripažįstate, kad bijote jį užbaigti, nes jam “truputėlį” trūksta, kad jis būtų tobulas? Būkim realistais, tai todėl ir vadinama idealu, kad jis nepasiekiamas.

Jeigu perskaitę šį įrašą įsiminsite tik vienintelį sakinį, norėčiau, kad tai būtų šis:

Pasiruošti, šauti, taikytis.

Jau ganėtinai senai mano naudotas Mephisto blogo varikliukas spjaudėsi įvairiomis klaidomis, kurių pats ieškoti neturėjau laiko ir noro. Rezultate perdariau savo blogą ir ta proga nusprendžiau išbandyti feedburner su visais gražiais pažadais ir statistika :)

Pastebėjau, kad tokie truputį neveikiantys ar sulūžę daiktai turi tendenciją ilgai būti netaisomi, nes jų svarbos prioritetas ilgą laiką būna labai jau žemas ir vis yra kitų “svarbesnių” užsiėmimų, kuriuos reikia padaryti čia ir dabar.. rytoj ar pati populiariausia klientų taip mylima kategorija “vakar”. Taip ir mano blogas ilgą laiką nesulaukė mano dėmesio, nes buvo kitų darbų. Taip pat šis įrašas rašomas ir perrašomas trečia ar ketvirtą kartą, nes būdavo svarbesnių užsiėmimų, kaip jį pabaigt :)

Supratau, kad dar nežinau kodėl netaisau daiktų kurie būna truputį sulūžę. Tuo pačiu žinau, kad jeigu to nepadarau iškart arba nepasidedu prieš nosį, kad visada matyčiau ir primintų apie save, tai gali būti nesutaisoma ilgai. Pastebėjau, kad taip elgiuosi visose gyvenimo srityse.

Kažkada bedarant eilinį darbų sąrašo valymą radau darbų kurie savo eilės laukė daugiau kaip pusę metų. Tokie pastebėjimai padėjo išmokti vieną svarbų dalyką – jeigu nepadariau ilgiau nei mėnesį ar du ar tris ir niekas nenumirė, neskambina, neprimena ir nereikia, tai 90% tikimybė, kad to darbo daryti išvis nevertą ir galima jį tiesiog ištrinti. Tuo pačiu išmokau kartas nuo karto iškart nustatyti, kad niekada to nedarysiu ir pvz tiesiog išmesti sulūžusį daiktą arba net neužsirašinėti kažkokio darbelio.

Labai būtų smalsu sužinoti ką jūs apsidairę rastumėte savo namuose, darbe ar smėlio dėžėj :) Ar ten nėra tokių pasislėpusių sąžinės priekaištų, kurie nesulaukia savo eilės jau pusę metų ar daugiau?