21
gegužė 2005

Life is life

Sėdi žmogus sau prie kompo, dirbi, uždirbi, nemiegi… o paskui ateina laikas kai susimastai. Kodėl aš tai darau? Dėl pinigų ? Pinigai tik priemonė… priemonė kam ? Kokia gyvenimo prasmė, kai esi tik viena maža skruzdelė 6 milijardų skruzdėlyne?

Sakoma, kad žmonės prieš technikos amžių buvo laimingesni… kodėl? O gal todėl, kad jų gyvenimas jiem atrodė prasmingas, nes jie dirbo tam kad valgytų… dirbo kad pramaitint savo šeima ir jiem niekas nekalė į galvą, kaip jie turi atrodyt… rengtis. Ką jie turi galvot.. kokius produktus pirkt, jie viską žinojo patys. O dabar depresuojančių žmonių daug.. vaistų pramonės pelnas dar didesnis.. nors jie negydo priežasties jie gydo pasekmes.

Šiuolaikinis žmogus praradęs ryšį su gamta, netgi su šeima kartais… na toks vienas lauke karys, nes žinai, kad jei pats sau nepadėsi tau niekas nepadės. Tau nuo vaikystės kartojama būk vyru, neverk, būk stiprus, būk kietas. Užaugi.. ir šalia tavęs esanti moteris pradeda reikšt nepasitenkinimą, kad tu užaugai toks koki tave augino… kad tu neišsakai savo jausmų, kad ji nežino ką tu jauti ir ką tu galvoji… bet tavęs gi nemokė rodyt savo jausmus, mokė apsigint.. mokė pult.. mokė susivaldyt… mokė neverkt… tai kaip galima dabar imt ir elgtis visai priešingai?

Kai kuriem ateina laikas, kai jie nueina pas psichologą, dėl visų užgniaužtų jausmų.. neišsakyto pykčio, nutylėtų nuoskaudų.. O kiti neina… sakoma, kad pyktis žmogaus viduje, jį po truputi griaužia… kad tai yra bloga energija, kuri per laiką materializuojasi į kažką apčiuopiamo, kad ir skrandžio opą… O kartais užtektų tiesiog mokėt džiaugtis šia diena, šia minute, šia akimirka!