11
birželis 2005

Norai

Vieną kartą protingas žmogus man yra sakęs, kad žmogus norėdamas būti laimingu turi išmokti nenorėti nieko… Tada aš tų žodžių nesupratau, bet praėjo šiek tiek laiko ir jie pradeda įgauti prasmę… Jei žmogus nieko nenorės, tai nebus nusivylimo… nebus depresijos, jis igis dvasios ramybę. Kažkas iškart galbūt imtų teigti, kad toks žmogus tuščias, nes jis nieko nesiekia… Bet kyla klausimas, o ko reiktų siekti? pinigų.. kažko materialaus.. O man ima atrodyti, kad toks žmogus būtų pasiekęs daug daugiau… nes jis turėtų dvasios ramybę.

Kaip išmokt susitaikyt su dalykais kurių kartais negali pakeist… ir rodos jau senai turėtum būt išmokęs priimt taip kaip yra, o ne kvailai viltis ir kaskart nusivilti, pykti, griaužtis. Priimt taip kaip priėmi lietų – tiesiog išsitrauki skėtį ir jis tavęs nepaliečia… Arba pakeli veidą ir leidi jam lietis skruostais… tiesiog : Live in peace with the world. Sakoma, kad niekas negimė mokėdamas… tai vat mokaus… tik bėda – sakoma : kad nors visa gyvenimą mokais – vistiek miršti kvailas.