06
sausis 2010

Nenoriu būti perfekcionistu

Kodėl aš taip retai rašau?

Atsakymas banaliai paprastas – perfekcionizmas. Kas kart prisėdęs galvoju ar tikrai tai ką ruošiuosi rašyti yra pakankamai įdomu, gerai parašyta? Ar tos “minios” blogo skaitytojų tikrai džiaugsis perskaitę tai ką parašysiu? Koks viso šio giliai loginio proceso rezultatas? Eilinį kartą nepaspaustas mygtukas “Publikuoti”

Tada natūraliai kyla klausimas už pusę milijono: Ar įmanoma kažką naujo išmokti nebandant, neeksperimentuojant ir nedarant pačiam? Viskas taip paprasta, jeigu noriu išmokti sklandžiai rašyti tiesiausias kelias į tikslą yra daug rašyti. Atrodo tai senai žinoma tiesa ir pats esu ne kartą kitose gyvenimo srityse pritaikęs, o rašymas vis tiek pakliuvo į šiuos spastus.

Aš tikrai nesakau, kad “ai darykim kaip pakliuvo” ir manau, kad labai svarbu siekti kokybės ir gerai atlikti, tai ką darau. Tuo pat metu suprantu, kad reikia peržiūrėti ribas, kada bet koks atliekamas veiksmas tampa “pakankamai” geru ir tolimesnis tobulinimas tiesiog neatperka laiko investicijų.

Principas, kuriuo mokausi vadovautis būtų apibrėžiamas taip “Pasiruošt, šaut, taikytis” taip taip tai visai ne klaida, būtent šaunam, tada “taikomės” t.y. vertinam rezultatus, vėl ruošiamės ir kartojam iš pradžių. Supratau, kad begalinis darbų atidėliojimas negarantuoja geresnio rezultato, o dažnai ir prastesnį, nes užuot rašęs jau 101 įrašą rašau vos 17 įrašą. Reiškia turiu mažiau realios patirties kaip tai daryti teisingai.

Šio principo teisingumu įsitikinau jau prieš keletą metų, kai startavo nemokamossvetaines.lt ir džiaugiuosi, kad manes tada nepaklausė. Jei būtume darę taip kaip man tuo metu atrodė teisinga, tai projektas pasaulį būtų išvydęs turbūt už kokių metų ir tai geriausiu atveju. Mano kolegos tiesiog pasakė paprastai “Paleisim, pažiūrėsim kas bus ir tada taisysim, kas bus blogai” užtai po pusės metų jau turėjome realių klientų atsiliepimus ir žinojome ką reikia pataisyti, o ne fantazavome “ko galėtų norėti vartotojai”.

Perfekcionizmo priežastis

Kaip vieną iš didžiausių perfekcionizmo priežasčių ir kaltininkių aš matau baimę suklysti. Kodėl taip baisu suklysti? Tada tu tampi “luzeris”, tave gali išjuokti, supeikti, sukritikuoti. Tokia būsena sukelia skausmą, o kad to netektų pajusti į pagalbą atkeliauja mielasis dėdė ir pagalbininkas perfekcionizmas, nes gi taip kur kas paprasčiau… Tiek daug mūsų kūrinių taip ir neišvysta dienos šviesos ir nebūna nei supeikiami, nei, kas dar blogiau, pagiriami, jie tiesiog lieka stalčiuose, archyvuose, ar mūsų galvose.

Klysti normalu, tai dalis mokymosi proceso. Jeigu aš suklydau, tai visai nereiškia jog aš esu luzeris, aš tiesiog mokausi ir esu tam nusiteikęs. Kažkas visada jaučia norą kritikuoti, pašiepti ar išjuokti, bet tai jų poreikis, tegul tenkina jį į sveikatą. Svarbu kad moku pasidžiaugti mažomis pergalėmis ir į kiekvieną klaidą žiūriu kaip į pamoką, ko nereikia daryti norint pasiekti tikslą. Nerašydamas aš suklydau. Ką gero sužinojau? Sužinojau būdą, kaip nereikia daryti, jei noriu, kad žmonės skaitytų mano blogą.

Paradoksas, kad būdami vaikais ir mokydamiesi pažinti šį pasaulį visiškai nekreipėme dėmesio į tai, kad galime suklysti ir tiesiog nugriuvę vėl stojomės, ėjome, griuvome ir vėl stojomės. Rezultate išmokome vaikščioti. Ar įmanoma buvo tai pasiekti kokiu nors kitu būdu? Ar būtume išmokę vaikščioti, jeigu mums būtų daug kartų pasakoję kaip vaikščioti?

Kada į mūsų pasaulį atėjo savoka “nevykėlis” ir jos sinonimai? Kada pradėjome bijoti klysti ir taip sulėtėjo gebėjimas mokytis? Kada atsirado neteisingas įsitikinimas, kad viskas turi pavykti iš pirmo karto arba iš trečio, kaip sako “liaudies išmintis”? Kaip seniai ant šio kreivo tikėjimo užaugo baimė, kurią dabar tenka vaikytis ir varinėti iš pačių netikėčiausių gyvenimo sričių?

Kaip nebūti perfekcionistu

Visi turime kažkokią komforto zoną, kurioje mums taip jauku, šilta ir gera. Tos zonos sargyboje stovi baimės ir akylai saugo, kad nekištume nosies ten, kur baisu ir nesaugu ir gali skaudėti. Nors šie sargybiniai ir išsaugodavo gyvybes mūsų protėviams, bet dabar tai dažniau trukdo tobulėti ir augti, nei realiai padeda.

Norėdamas įveikti šią baimę klysti žinau keletą paprastų veiksmų, kurie man visada padeda.

Pirmiausiai nuolat prisimenu, kad klaidos – tai natūrali mokymosi proceso dalis, o įsitikinimas, kad būtinai viskas gausis iš pirmo karto yra neteisingas.

Antra nelyginti saves su kitais ir jų pasiekimais, o blaiviai vertinti situaciją ir lyginti tik su savo vakarykščio AŠ pasiekimais. Visada atsiras kitų žmonių, kurie pakels daugiau, uždirbs daugiau, atrodys gražiau, bus gudresni ar greitesni už mus. Reikia vertinti, ar aš padariau viską, kas buvo įmanoma geriausiai kaip sugebu? Jeigu atsakymas TAIP, tada aš esu sėkmingas ir galiu švęsti.

Žaiskime, eksperimentuokime, klyskime ir tobulėkime visi kartu. Gal turite tokį darbą, kurį darote jau mėnesius ar metus ir nepripažįstate, kad bijote jį užbaigti, nes jam “truputėlį” trūksta, kad jis būtų tobulas? Būkim realistais, tai todėl ir vadinama idealu, kad jis nepasiekiamas.

Jeigu perskaitę šį įrašą įsiminsite tik vienintelį sakinį, norėčiau, kad tai būtų šis:

Pasiruošti, šauti, taikytis.