09
sausis 2010

Noriu suprasti tave, o ne ginčytis

Ar sutinkat, kad tokia pozicija duotų geresnius rezultatus bendraujant ir sprendžiant konfliktus?

Tai ką pradedu pastebėti ir jausti, kad dažnai ginčo metu tampa visiškai nesvarbu ar buvo rastas geresnis sprendimas. Pats ginčas tampa tikslu, nebe priemone, ieškant sprendimo. Mums svarbu, kad mus suprastų, na gerai atmetus abstrakcijas – man svarbu būti suprastam. Nepriklausomai nuo to buvau teisus dėl pradinių konflikto priežasčių ar ne, bet jeigu jaučiu, kad mane suprato, kodėl aš taip pasielgiau ar pasakiau tada komunikacija pavyko. Jaučiuosi geriau, nei laimėjęs ginčą, bet likęs nesuprastas. Žinios, bei patirtis rodo, kad aš ne vienas toks.

Jeigu jaučiu, kad pašnekovas net nebando manes suprasti, tai diskusija beprasmiška. Galima tiesiog linksėti galva ir sakyti “aha aha aha” ir visiškai nesistengti priimti kito žmogaus požiūrio taško arba kaip eksperimentą priimtį kitą nuomonę mintyse ir pažiūrėti kaip iš to taško atrodo pasaulis. Arba galima klausyti, tai ką sako pašnekovas ir ištikrųjų bandyti įsijausti į jo situaciją, į jo pasaulį. Keisčiausia, kad netgi tokiais atvejais kai yra pasiekiamas kažkoks susitarimas “Gerai, darom taip kaip tu sakai”, bet nėra jausmo, kad buvau suprastas lieka nesmagus prieskonis burnoje, kad reikalas neužbaigtas. Reiškia nesugebėjau perteikti savo minčių taip, kad mane būtų galima suprasti.

Aš daug kalbu ir dažnai pertraukinėju žmones ir jau kuris laikas stengiuosi kontroliuoti savo elgesį, būti geresniu klausytoju. Deja, bet tai veikia tik tol kol nediskutuojama temomis kur jaučiu stiprias emocijas, tai gali būti diskusija apie pasaulėžiūrą ar bet ką kur mano įsitikinimai tvirti. Tada dažniausiai grįžtu į įprastą režimą – pertraukinėju pašnekovą, bandau pasakyti daugiau ir garsiau nei paprastai, vien tam, kad įrodyti jog mano požiūris, mano normos ir mano taisyklės yra teisingesnės ar geresnės.

Įdomiausia suvokti pačiam sau, kad net jeigu tas požiūris ir bus geresnis, bet kadangi aš buvau blogas klausytojas – tai labai didelė tikimybė, kad mano požiūrio taškas bus atmestas tiesiog iš principo. Komunikacija nepavyks.

Supratau, kad dažnai konfliktinėse situacijose užimama pozicija tampa svarbesnė, nei tai kur iš tikrųjų yra tiesa arba bendro susitarimo pasiekimas. Tiesiog bandymas primesti savo nuomonę, surasti svertą, kuris leistų manipuliuoti pašnekovu tam, kad įrodyti jam ir sau jog esi teisus.

Aš mėgstu diskusijas, nes jaučiu, kad jos yra naudingos spręsti iškilusias problemas. Tuo pat metu jaučiu, kad jos būtų gerokai produktyvesnės ir duotų nepalyginamai geresnius rezultatus, jeigu ginčo tikslas būtų, ne įrodyti, jog kažkuris teisus, o kitas neteisus, bet suprasti, priimti ir išbandyti pašnekovo pasaulėžiūrą. Pasiekti tokią stadiją galima paprasčiausiai bandant persakyti savo pašnekovo pasakytus žodžius, kad jis galėtų nuoširdžiai pasakyti: “Jaučiu, kad tu mane supranti”. Tai nereiškia priėmimo ar pasidavimo, tikrai buvo tokių diskusijų, kur kiekvienas likome prie savo nuomonės, bet tuo pačiu žinojau, kad suprantu kodėl mūsų nuomonės nesutampa ir kad kitoje nuomonėje taip pat yra tiesa, bet man labiau patinka mano tiesa :D

Teko klausytis Dale Carnegie kalbant apie bendravimą ir anksčiau skaityti šia tema, bet tik dabar visos žinios susigulėjo ir tapo vidiniu žinojimu, jog aš noriu pakeisti kai kuriuos savo bendravimo įpročius. Ateityje, tikrai pasižadu būti geresniu klausytoju ir bandyti įsijausti į tai kas man sakoma. Taip pat stengtis “prabusti” ginčo metu, kad užfiksuoti jog jis tapo beprasmiškas ir pradinė jo priežastis pasimetė kovoje, kas geresnis.

Labai norisi išgirsti ką jūs manot šiuo klausimu. Ar dažnai ginčijatės vien dėl to, kad įrodyti savo teisumą, pamiršdami diskusijos priežastį? Ar dažnai tiesiog vaizduojate, kad klausotės realiai nebandydami įsijausti į alternatyvią nuomonę, o tuo metu mąstote kaip pajuokti pašnekovą ar kitaip įgyti persvarą?