04
gruodis 2010

Kūrybiškumo vertinimas

Šis įrašas ilgai dulkėjo mano archyve, tai dabar jau deja nebeatseku ką būtent žiūrėjau, kur buvo išreikšta mintis, jog

gebėjimas įvertinti savo kvalifikacija kažkokioje srityje užtrunka tiek pat laiko kiek įgyti tą kvalifikaciją.

Pamasčius šia tema man pasidarė aiškesni, kai kurie dalykai, pvz kodėl mokykloje taip mažai vertinamas kūrybiškumas. Ogi todėl, kad mano sutikti mokytojai patys nebūdami kūrybiški nevertina to netgi jei sugeba pastebėti. Dėl šios priežasties jie sąmoningai arba ne tiesiog neskatins kūrybiškumo kituose.

Norint žinoti kiek geras esi bet kuriame užsiėmime reikia tų pačių įgūdžių kaip ir gebėjimas tai daryti. Taip pat tai paaiškina kodėl tiek daug žmonių iš šono žiūrint nesuprantančių ką daro taip niekada ir nesupras, kad nežino ką iš tikrųjų daro.

Esu kūrybiškas

Per koučingo klubo susitikimą, kurio tema buvo “Kūrybiškumas”, prieš keletą mėnesių, susivokiau, kad esu kūrybiškas (žinoma ir labai kuklus :D). Vakaro metu gavus užduotis iškart nebuvo jokių vidinių trugdžių kurti. Tai visiškai nepriklausė nuo to ar tai “gerai” ar “blogai” nebeliko to vidinio vertintojo, kuris prieš žodžiams ir mintims paliekant lūpas vertina kaip aplinka atsilieps. Dar prieš keletą metų didžiausia problemą išvis kažką kurti, kad ir rašyti buvo vidinis stabdis kritikuojantis idėjas.

Žiūrint atgal, kas mane patį nustebino, tik gavus pirmąją užduotį iškart pradėjo suktis sraigteliai mąstantys tinkama linkme, siūlantys tai ko reikia užduočiai atlikti, o kelių šalia buvusių žmonių reakcija iškart buvo “oj kaip čia daryt, nieko nesugalvoju”. Po keletos minučių visa grupė pilnai įsijungė į procesą ir buvo tikrai smagu. Akivaizdžiai pastebiu vidinį pokytį, kurio anksčiau tiesiog nebuvo.

Turbūt didžiausias pokytis yra viduje, savijautoje. Pradedant dalyvavimu toastmasters klubo veikloje prieš porą metų, pradėjau purtytis nuo, bet kokios scenos ar viešo kalbėjimo baimės. Dabar jaučiu, kad galiu visiškai ekspromtu kalbėti, netgi žinodamas, kad nesu Rolandas Kazlas ir salė nesijuoks, tačiau žodžiai liejasi laisvai ir mintys pačios atsiranda. Kyla įdėjos, o svarbiausia atsiranda žinojimas, kad esu kūrybiškas.

O kaip gi buvo seniau…

Pamenu buvau nusprendęs pats sau dar labai labai senai (manau, kad su aplinkinių pagalba, bet to tiesiog nepamenu), kad nesu kūrybiškas, tai buvo maždaug tada kai nustojau piešti antroje klasėje supratęs, kad mano fantazijos ir vizijos yra dešimtis kartų gražesnės ir detalesnės, nei pavyksta nupiešti.

Dabar esu laisvas, galiu kurti, nes žinau, kad galiu kurti ir niekas kitas to negali pakeisti tik aš pats. Vidinė nuostatą kūrybiškam mąstymui tikrai padėjo ir davė savo vaisių.

Kada gaunu geriausius rezultatus

Egzistuoja sąlygos, kurios man geriausios kūrybai taip pat egzistuoja. Pirma ir svarbiausia sąlyga, tai streso nebuvimas, jeigu nėra jokio streso kas ką pagalvos, kaip įvertins arba tiesiog man visvien kaip tai bus įvertinta, tada idėjos ateina pačios ir visai nereikia jų “gimdyti” atsisėdus susimąsčiusia veido išraiška.

Antra kuo daugiau idėjų generuoju, tuo daugiau jų ateina. Skaičiau, žinojau, bet realus pokytis atsirado tik tada kai susiformavo vidinė nuostata, kad kuo daugiau generuoju, tuo didesnis greitis naujų idėjų.

Trečia netrugdoma aplinka, jei reikia kažkokio kūrybiško sprendimo ar idėjos ir esu vienas kaip dažniausiai būna programuojant, tai būtina sąlyga yra laiko be trugdžių užsitikrinimas. Jeigu mane kažkas pertraukia, skambutis, skype, naujas laiškas ar aplinkiniai, tai grįžimui į tą pačią būseną ir minčių srautą prireikia laiko, o kartais pati ta idėja kuri formuojasi kažkur tiesiog sąmoningumo riba ir jaučiu, kad va va tuoj pasirodys visame gražume taip ir dingsta kaip rytinis rūkas.

Keista, bet dirbdamas komandoje galiu generuoti idėjas ir dideliame triukšme, jeigu yra užduotis ir reikia surasti jai sprendimą. Tuo metu viskas tarsi išsijungia ir nebereaguoju į išorinius dirgiklius, mąstau ir girdžiu tik tai ką reikia girdėti, pakliūnu į kitokią būseną, kai rodos jog pasaulis kažkaip susitraukė, susiaurėjo tik iki mūsų rato ar stalo. Visa kita tarsi atsitraukia už suvokiamumo ribų. Visada buvo labai smalsu, o kaip kiti jaučia tokią būseną, kuri angliškai vadinama “Flow”, “in the zone” ir panašiai. Nenumaldomas noras įlysti į jūsų visų galvą ir pažiūrėti kitomis akimis palyginti, pajausti.

Ir kas iš to?

Visas šis suvokimas ir žinojimas yra labai gerai, bet tik tada kai jį taikau. Nepamenu kada tiksliai, bet pakeičiau savo darbo įpročius, perkonfiguravau pašto programas, skype ir kitus trugdžius, kad jie nepypsėtų, nemirgėtų ir netgi būdami įjungti negalėtų pertraukti manes. Po kelių savaičių supratau, kad tai vistiek nepadeda, nes pats žinojimas, jog potencialiai gali gauti laišką, ar kažkas parašys priverčia pernelyg dažnai žvilgčioti ir tikrinti. Dabar priėjau prie tokios tvarkos, kad kai noriu būti produktyvus, kai ruošiuos užsiimti didesnės apimties darbais reikalaujančiais susikaupimo, tai viską išjungiu dažnai ir telefono garsą. Supratau, kad per beveik dešimt metų kai turiu telefoną situacijų, kurios buvo tikrai kritinės ir neatidėliojamos buvo vos keletas, jeigu buvo išvis, kai neatsiliepimas į skambutį turėtų kritines pasekmes. Dabar galiu ramiai jį palikti gulintį kažkur, išjungti garsą ir atskambinti po kelių valandų.

Darbas namie turi savų pliusų ir savų minusų, tai stipriai įtakoja mano įpročius ir darbo dieną, nes aplink yra žmonių kurie vaikšto turi savo reikalus ir poreikius. Pagrindinis dalykas įvairūs aplinkos garsai kol kas sprendžiu ausinių pagalba ir muzikos padedančios susikaupti klausymu. Pradžioje Rima labai labai pyko, kad jos negirdžiu, kad ji niekada nežino ar išgirsiu tai ką sako ar ne, bet dabar tai jau tapo daugiau mažiau norma ir jeigu esu su ausinėmis, tai dėmesį atkreipti galima neverbaliniais metodais :)

Pajutau, kad …

Kūrybiškumas neturi ribų, esu kūrybiškas tiek pat kiek ir kiti, mes visi kūrėjai, tiesiog nevisi leidžiame sau kurti. Kiek kartų galvojau, kad va kaip “jiem” fainai, jie gali kurti, kol suvokiau, kad tai mano pasirinkimas ir pagrindinis faktorius padedantis tobulėti šioje srityje yra paprasčiausias veikimas, tai tarsi raumuo, jeigu naudoji jis auga, apleidi atrofuojasi.