01
lapkritis 2013

Gyvenimas vadovaujantis intuicija

Kovo pradžia, keliauju į Palangą kartu su Steve. Vairuodamas klausau jo pasakojamų istorijų apie įvairias situacijas nutikusias jo klientams. Man patinka toks žinių ir mokymo perdavimo būdas, kai gaunu daug įdomių situacijų ir pats galiu nuspręsti kurios man naudingos, o kurios ne. Steve pasakojo apie porą, kuri draugavo apie 10 metų ir vaikinas nesipiršo, galų gale mergina jį paliko, nes suprato, kad nori šeimos. Vaikinas po kurio laiko suvokes savo tikrus norus labai romantiškai ir paslaptingai pasipiršo ir dabar jie jau keletą metų gražiai gyvena ir augina vaikučius.

Šis pasakojimas kažkaip mane užkabino ir pradėjau tikrinti savo jausmus ir įsitikinimus apie mūsų santykius su Jurga. Supratau, kad mano vidus visiškai ramus ir gerai jaučiasi, jeigu pasiūlau vedybų idėja ir netgi su džiaugsmu sako taip. Jutau, kad viduje labiau užtikrintas ar ramus dėl šio žingsnio būti negaliu, nėra ką dar išsiaiškinti, patirti, patikrinti, kad jau tikrai tikrai, nes jau dabar žinau, kad viskas taip kaip turi būti. Taip patikrines savo jausmus nusprendžiu pasipiršti Jurgai ir tai padaryti kaip nors labai įdomiai ir romantiškai. Jaučiu, kad turiu sočiai laiko sukurti tai ypatingai aplinkai ir situacijai kaip filme. Tuo pačiu bus smagus iššūkis sau pačiam ir savo fantazijai, ką originalaus ir šilto pavyks išfantazuoti.

Priėmus sprendimą pirštis kelias savaites vis laikas nuo laiko grįžtu prie savo planų ir užsirašinėju į galvą atėjusias idėjas. Spaudimo nėra, skubėti nėra kur, tai galiu sau leisti ieškoti tobulų sprendimų ir super romantiškų idėjų, protas trina rankutėm, na jau dabar tai viską padarysiu idealiai. Pasiruošimas vyksta su ramiu entuziazmu ir atrodytų beribiais laiko resursais.

Vieną vakarą gyvenimas pakoregavo mano optimistiškus neskubius planus pagal savo scenarijų. Vakare po darbo važiuojant namo klausausi audio knygos ir likus maždaug trims šimtams metrų iki namų galvoje labai aiškiai išgirstu mintį, netgi sakyčiau balsą "Nupirk gėlių". Pasitikėti savo vidiniais impulsais jau įpratau, tai paskutinėje sankryžoje prie namų suku kairėn, o ne į kiemą. Nusiperku gėlių ir ramiai keliauju namo žinodamas, kad Jurgą tai nustebins, nes perku gėles gal antrą kartą per beveik šešis bendro gyvenimo mėnesius.

Įėjes pro namų duris atiduodu vienuoliką geltonų tulpių Jurgai ir grožiuosi nuostabos ir džiaugsmo išraiška jos veide. Nukeliaujam į virtuvę ir Jurga kažko ieško lyg ir ruošiasi pateikti vakarienę, bet jau jaučiu kylantį viduje jausmą, kad kažkas ne taip. Stebiu jos veidą, veiksmus ir ta nuojauta dar sustiprėja. Pradedu klausinėti kaip ji jaučiasi ar jai viskas gerai. Jurga pradeda pasakoti kaip ji ryte sėdėjo ir mastė apie mūsų santykius ir ko ji iš tikrųjų nori. Detalių jau nebeprisimenu už tai puikiai pamenu tą aiškų suvokimą viduje "Ei jei leisi jai pasakyti dar bent kokius penkis sakinius ji gi tiesiog trenks durim ir išeis."

Su tuo suvokimu stovėdamas virtuvėje, mintyse per kelias sekundes patikrinu ar nors kiek pasikeitė mano apsisprendimas ją vesti. Suprates, kad vis dar to aiškiai noriu pertraukiu jos kalbą "Ar tekėsi už manes?". Viskas trumpam sustoja kol po pauzės ji sako "Taip".

Kaip ši istorija atrodė Jurgai, skaitykite jos bloge.