30
gruodis 2013

Meilė sau

Ką aš noriu parašyti apie meilę? Apie meilę sau ir santykius? Aš tiek daug kartų ir tiek daug skirtingų variantų esu apkalbėjes sesijų metu ir išpasakojes savo klientams. Ką aš dabar matau, kaip aš matau, kas tai yra ir kas tai tikrai nėra?

Ar galima apibrėžti kas yra meilė sau ? Ir kas yra santykiai, kurių niekas nematė, kurių niekas nėra čiupinėjes, kurie gyvena tik mano, tavo ir mūsų visų galvose. Kiekvienas skirtingas ir priklausomas nuo to kuris pasakoja, kuris stebi ir mato. Tuo pačiu tau, kuris skaito tai yra tik dar viena tavo gyvenimo istorija, tai net nėra kažkieno kito patyrimas. Tu dabar tai patiri, tai tavo patyrimas, tu patiri skaitymą įsivaizduojamo kito, kuris įsivaizduojamai tai parašė, nors tau tai jau dabar yra realybė.

Meilė sau, toks mistiškas ir kartais atrodo sudėtingas dalykas, nes bandau jį nusakyti ar kažkaip apibrėžti. Kai pradėjau žiūrėti, kas tai yra man dabar ir ką aš pasakyčiau paklaustas "Ar myli save?" atsakyčiau "TAIP!". O kas pasikeitė nuo tų laikų, kai jaučiausi levas ir nevykes, kai jaučiau, kad nemoku, negaliu ir nenoriu priimti saves tokio koks esu, kad man reikia keistis, tobulėti, augti ir išmokti mylėti save?

Pasikeitė mintys iš "aš nemoku ir man nepavyks" į "aš nemoku, bet koks skirtumas, darom vistiek". Atsirado kažkoks tiesiog saves priėmimas, net jeigu aš nežinau, jaučiu, kad nesugebu, ar nepavyks. Tiesiog dažniau leidžiu sau būti taip kaip yra, tiksliau taip kaip buvo. Kai tik aš kažką pastebiu, kas yra netaip, ką reikia pataisyti - aš jau pavėlavau, tai jau įvyko. Anksčiau kažkaip sugebėdavau sau meluot, kad jeigu dabar kelias valandas suksiu savo galvoje tą įvykį, tai kažką lyg ir pavyks pakeisti. Atrodė, kad aš tiesiog "mokausi", bet paskui pamačiau, kad tiesiog baudžiu save, kankinu save tuo ko jau nebegaliu pakeisti.

Supratau, kad pakeisti aš negaliu nieko - absoliučiai nieko. Kai tik sugalvoju, kad tai reikia pakeisti aš jau akimirką pavėlavau, tai jau yra, tai jau buvo taip kaip buvo. Aš galiu rinktis su tuo sutikti arba ne. Nuo to priklausys ar aš ramus ir džiaugsmingas čia ir dabar ar susierzines ir piktas, nes noriu pakeisti tai kas jau buvo, taip kaip buvo. Matau loteriją, kurią žaidžia gyvenimas, kartais kai yra intencija, kad būtų kitaip "nei buvo", tai būna kitaip, o kartais atrodo, kad viskas kartojasi. Tuo pačiu, tai nėra tiesa, nes dabar visada yra kitaip, nei buvo tada.

Tai kaip pamilti save, ar išvis tai atrodo įmanoma? Iš vienos pusės, tai tiesiog žodis, idėja, kuri pati iš saves nieko nereiškia, dar vienas žodis, dėl kurio galima visą gyvenimą pergyventi galvojant, kad nemoki, nežinai ir nesugebi. Iš kitos pusės, tai tiesiog leidimas sau daryti tai kas darosi, tada kada darosi, taip kaip darosi.