01
rugsėjis 2013

Emocijų paleidimas arba nuotykio pradžia

2011m. lapkričio sekmadienis, kartu su drauge važiuoju žvyrkeliu ieškodamas, kaip man sakė baltos sodybos šalia kelio, kurios neįmanoma pravažiuoti. Lauke jau tamsu ir tas užtikrinimas, kad tikrai pamatysim nebeatrodo toks patikimas. Labai aiškiai jaučiu baimę viduje, kuri perspėja, kad važiuoju į Liudo Vasiliausko "Meditacijų sodybą". Didžiausias nerimas, kad važiuoju savaitei medituoti, nors to niekad nesu dares ilgiau kaip 20-30 min. ir dažniau kaip porą kartų per savaitę. Ar nebus per sunku? Ką kiti pagalvos jeigu neišsėdėsiu? Tokios ir panašios mintys nedavė ramybės pakeliui į pirmąją sodybą.

Atvažiavus paaiškėjo, kad visas tas nerimas buvo visai be priežasties. Sodybą tikrai lengva rasti, o sutikti žmonės atrodo paprasti ir draugiški. Jie visai nepanašūs į įsivaizduotus jogus asketus, kurie tik tą ir veikia, kad medituoja nejudėdami ištisom dienom.

Sodybos dienotvarkė nelabai ir skyrėsi nuo įprastinės. Rytas prasideda mankšta ir pusryčiais, tada laikas paskaitoms ir praktikoms, tada pietūs, dar paskaitų ir praktikų, o po jų vakarienė. Po vakarienės visi norintys susirenka salėje vakariniam dainų ir mantrų dainavimui, po kurio visi draugiškai keliaujam miegoti. Visai nieko tokio ar ne?

Liudas papasakojo kodėl gyvenime taip nutinka, kad nuoskaudas, pykčius ar nemalonius prisiminimus nešiojamės savyje taip ilgai ir kaip juos paleisti. Paaiškėjo, kad kiekvienas iš mūsų natūraliai moka ir gali kartais paleisti tuos jausmus nesąmoningai, pavyzdžiui atsidūsdamas. Mokiausi kaip daryti emocijų paleidimą sąmoningai, praktikavau tai ką išgirdau porose ir savarankiškai.

Po pirmų dienų sodyboje jaučiausi pakylėtas, lengvas ir džiaugsmingas. Aiškiai supratau, kad radau tai ko ieškojau paskutinius keletą metų. Paprasto ir suprantamo būdo ką daryti, tuo metu, kai jaučiu, kad visos turimos žinios apie save nepadeda susitvarkyti su tuo ką jaučiu. Protas jau ir taip buvo pilnas visokių mokymų ir teorijų ką ir kaip reikėtų gyvenime daryti, o širdį vistiek dažnai kaustė liudesys ir skausmas. Kaip dažnai sakydavau "Atrodo protu viską žinai ir gali paaiškint, o širdyje vistiek šūdina".

Trečią dieną Liudo vedamos meditacijos metu pajutau kaip iš krūtinės išėjo duriantis širdį jausmas su kuriuo jau taip buvau susidrauges, kad nebekreipdavau dėmesio. Dėl kurio prieš keletą metų, net ėjau pas kardiologą. Kardiologas pažiūrėjes kardiogramą pasakė, kad ji tobula ir daugiau negaišinčiau jo laiko. Tik pajutes kaip tai dingo aiškiai suvokiau, jog šio jausmo priežastys niekada nebuvo fizinės, tai buvo kažkokių užspaustų jausmų pasekmė.

Būdamas sodyboje jaučiau kaip pamažu pradeda sklaidytis dideli ir maži per gyvenimą sukaupti pykčiai, baimės, nerimai ir į jų vietą ateina lengvumas, džiaugsmas ir energija. Energijos jausmas, noras bėgioti ir šokinėti priminė tik senai vaikystėje patirtą laimingo gyvenimo jausmą. Tuo pačiu buvo toks jausmas, tarsi kažkas nuėmė regėjimą ribojusius tamsius akinius ir pamačiau kiek daug dar visko yra ką norėčiau pakeisti ir sutvarkyti savo viduje.

Iš sodybos grįžau euforinėje nuotaikoje, trykštantis optimizmu ir noru pasidalinti nauju atradimu su visais kas to norėjo klausytis ir nevisai. Ta nuostabi euforija tesėsi kelias savaites ir pamažu išsisklaidė, palikdama po saves aišku žinojimą ką daryti toliau. Pradėjau kasdien ar nevisai daryti medituoti, mankštintis ir paleidinėti skaudžius praeities išgyvenimus ir kasdienes situacijas.

Taip prasidėjo smagiausias gyvenimo nuotykis į kurį vedė visi ankstesni ieškojimų metai ir jaučiu, kad jis neturi pabaigos. Kelias į gilų saves pažinimą, atsakymų į klausimą "kas aš?" ieškojimą ir savų atsakymų radimą. Praėjus beveik dviems metams ir dar šešioms sodyboms, emocijų paleidimas sutvarkė sveikatos problemas, kankinusius praeities išgyvenimus.

Tikrai žinau, kad jeigu prieš porą metų, kažkas būtų leides dieną pasijausti taip kaip dabar jaučiuos, būčiau nepatikėjes, kad tai įmanoma. Netikėčiau, jog keliausiu į Amsterdame vykusį emocijų paleidinėjimo seminarą, pagilinti savo įgūdžių ir žinių pas šio metodo instruktorius. Pats jau daugiau kaip pusę metų to mokysiu žmones ir išeisiu iš puikiai apmokamo programuotojo darbo užsienio kompanijoje. Viskas tam, kad daryti tai kas džiugina širdį, įtraukia protą ir užpildo gyvenimą laime ir lengvumu.

Ačiū gyvenimui, dievui, visatai, kad aš esu!

Nuotrauka iš retreato Prancūzijoje 2013m. rugpjūtį Rytis ir Jurga pas Pamela