17
balandis 2014

Mano interviu žurnale Raktas

Parsisiųsti straipsnį. Išspausdintas žurnalo "Raktas" 2014m. 7 numeryje.

Emocijų paleidimas - kelias į išsilaisvinimą

Saviugdos ir emocijų paleidimo technikos mokytojas Rytis LUKOŠEVIČIUS (31) kelio į džiaugsmą ir laimę ieškojo gan ilgai. Per pastaruosius aštuonerius metus vyras išbandė įvairias mitybos sistemas, gilinosi į sėkmės psichologiją, neurolingvistinį programavimą, ezoterinius dalykus, įvairias meditacijas... Atradęs būdą, kaip paleisti emocijas, šiandien Rytis sėkmingai veda individualius užsiėmimus ir moko, kaip išsilaisvinti iš mus ribojančių kompleksų, įtampų, kaip būti laimingiems.

„Paleisti“ galima ne tik emocijas, sako Rytis, tačiau ir norus, įsitikinimus, baimes, netgi ligas... Kodėl emocijas reikia paleisti? Kaip tai daroma? Kas yra emocinė laisvė?

– Ryti, papasakok, kaip vingiavo Tavo gyvenimo kelias iki to, kas ir kur esi dabar?

– Visą gyvenimą man buvo labai smalsu, ką jaučia kiti žmonės. Kodėl jie tai jaučia? Ką galima dėl to padaryti? Mano paties vaikystė buvo gan nesmagi, tad, norėdamas sau padėti, ėjau per skausmą – norėjau, kad man neskaudėtų, ir ieškojau būdų, kaip save gelbėti. Automatiškai bandžiau viską iš eilės.

Maždaug prieš 8 metus ėmiau aktyviai lankyti begales seminarų, susipažinau su bioenergetika, savarankiškai daug gilinausi į NLP, vėliau porą metų mokiausi koučingo, domėjausi transerfingu... Seminaras sekė seminarą, kol 2011-aisiais atvažiavau pas Liudą Vasiliauską į meditacijų sodybą, kur susipažinau su emocijų paleidimo technika – mane „užkabino“ kaip reikiant.

Meditacijų sodyboje dirbant su emocijų paleidimo technika man netikėtai pradingo krūtinės skausmas, kurį iki tol jausdavau 5 metus (kai dėl skausmo apsilankydavau pas kardiologą, jis išvarydavo mane sakydamas, jog esu visiškai sveikas). Tada pamačiau – ši technika mane veikia. Jau po kelių mėnesių ėmiau suvokti gerokai daugiau, gyvenimas ėmė keistis... Ir per tuos pastaruosius kelerius metus daugelis dalykų pasikeitė kardinaliai. Suvokęs, kad manęs programuotojo darbas nebedžiugina, išėjau iš jo, išdirbęs 8 metus. Tuo metu jau ir pats vedžiau emocijų paleidimo konsultacijas, tačiau nebuvo taip, kad būčiau galėjęs iš to išgyventi. Gyvenimas pasirūpins, nusprendžiau ir surizikavau. Ir gyvenimas pasirūpino su kaupu... Tada ir prasidėjo stebuklai. (Šypsosi)

– Taigi emocinis paleidimas – kokia tai technika?

– Viskas prasideda nuo to, kad gyvenime iš sociumo, tėvų ir aplinkos išmokstame trijų dalykų. Visų pirma, išmokstame savo jausmus užspausti ir slėptis po kaukėmis, apsimesti, jog mums viskas gerai, net jei viduje jaučiame skausmą ar diskomfortą. Antra, išmokstame tuos jausmus išreikšti – ašaromis, rėkimu, garsiu juoku ir t. t. Trečia, išmokstame bėgti nuo tų jausmų – tam padeda maistas, seksas, pramogos, alkoholis, internetas, darbas, hobiai...

Bėgame, kad negalvotume apie tai, ką jaučiame. O iš tikrųjų tai neveikia, nes vėl atsiranda dirgiklis, sugrįžta tos pačios situacijos. Jaučiamės vis blogiau ir blogiau. Ir gyvenimas metams bėgant dėl to sunkėja, nebejaučiama lengvumo, nes užspaustos emocijos sukuria krūvį... Tarsi velkame kuprinę, kuri su metais didėja. Kiekvienąsyk, kai nesutinkame išgyventi jausmo, įme- tame į ją akmenėlį, o kai nesutinkame jausti didelio streso, įsimetame po plytą.

Tam, kad gyvenime dalykai keistųsi į gerąją pusę, reikia kažkokiu būdu visa tai paleisti. Technika, kurios mokau, yra tik vienas iš būdų. Tai taip pat gali būti meditacija, malda, kvėpavimas, kitokios praktikos... Skirsis rezultatų greitis, efektyvumas, skirsis ir lygmuo – bus dirbama su sąmone ar pasąmone. Man asmeniškai emocijų paleidimas atrodo greičiausias ir efektyviausias būdas, kurio aš žmogų galiu išmokyti per 1–2 valandas. Po to jis jau savarankiškai gali pradėti dirbti.

– Ši technika iš dalies primena meditaciją?

– Galima tai pavadinti ir meditacija, nes efektas būna toks pats. Šios technikos autorius Lesteris Levensonas juokaudavo, kad emocijų paleidimas – tai technika moderniems žmonėms, nes meditacinė būsena pasiekiama labai greitai. Tu „atsijungi“ nuo visko, atsipalaiduoja jausmai ir emocijos, plečiasi sąmonė. Bet tai nėra visiškai meditacija – atlikdamas techniką tu užduodi sau tam tikrus klausimus, jauti jausmus, stebi kūną ir bandai suvokti, iš kokio trūkumo tie jausmai ateina. Taip pat visiškai sutinki jausti atėjusius jausmus, juos pasveikini, o tada paleidi. Emocijų paleidimas – tai kasdienė praktika, kurią gali atlikti bet kur ir bet kada.

Jei turime blogų prisiminimų (nesvarbu, kokio senumo jie yra), jiems iškilus dažnai jaučiame diskomfortą.

Praktikuojant emocijų paleidimą, eidami per visas emocijas, viduje susikaupusius blokus, prisiminimus, įsitikinimus „aš esu tas ar anas“, suvoksime, kas iš tikrųjų esame, ir pažinsime save. Mūsų kentėjimai – tai neišjaustos emocijos. Jie kyla iš prisirišimų, noro prisitraukti tai, kas malonu, ir atstumti tai, kas nemalonu. Tačiau paleisdami emocijas mes ištriname ribą tarp „malonu“ ir „nemalonu“. Tada visiškai sutinkame su gyvenimu – yra taip, kaip dabar yra, ir nebenorime nieko keisti. Juk noras keisti yra kančia...

Tai yra emocinė laisvė. Paleidus vertinimus, kas yra gerai, o kas blogai, įvyksta atsipalaidavimas ir tuomet viskas keičiasi. Išvalomas emocinis šydas, neleidęs matyti grožio ir tobulybės mus supančiame pasaulyje.

Beje, galima paleisti netgi ligas. Štai aną savaitę gydėme anginą – žmogui ji tęsėsi net 2 savaites, o pagijo jis per 14 minučių.

– Kaip apibūdintum pozityvumą? Reikalingas jis žmogui ar ne? Natūralus ar ne?

– Anksčiau labai tikėjau pozityviu mąstymu, daug į jį gilinausi, tačiau suvokiau, jog pozityvus mąstymas yra darbas. Tam, kad pozityviai mąstytum, turi nuolat tai sau priminti. Pozityvus mąstymas baigiasi tą pat akimirką, kai tik ateina jausmai. Iš karto. Pavyzdžiui, staiga apima pyktis – pokšt, ir tavo pozityvus mąstymas dingo, ir tą akimirką tu rėki, putojiesi, vėliau atgailauji dėl to... (Šypsosi)

Juokinga, kad programuotoju buvau 8 metus, o dabar darau praktiškai tą patį, tik dirbu su proto programomis – išmokau jas pamatyti ir keisti. Ir viena iš skaudžiausių sociumo ir kiekvieno žmogaus programų yra mąstymas, jog „aš turiu būti geras“. Kodėl? Nuo pat mažų dienų esame motyvuojami ir auklėjami rodant, kad esame blogi, ir mums sakoma, jog tam, kad mus mylėtų, turime tapti geri. Susiformuoja mąstymas: „Kai tai pasieksiu, būsiu geras ir galėsiu save mylėti.“

Deja, to nepasieksime, nes trūkumų patenkinti neįmanoma. Pavyzdžiui, norėjote valgyti – ar pavyko vieną kartą pavalgyti taip, kad niekada nebenorėtumėte?

– Kaip manai, kokia yra mūsų fizinių negalavimų priežastis? Ar jie kyla dėl susikaupusių, užspaustų ir nepaleistų emocijų?

– Manau, jog fizinių negalavimų iš viso nėra. Juk kūno nėra – jis yra visų pirma sąmonė, o ne materija. Dėl iškreipto realybės matymo mumyse susiformuoja sąvoka, kad „tai yra kūnas“, „aš esu kūnas“ ir t. t. Šis pasaulis yra iliuzija, tik reikia tai pamatyti ir suvokti. (Šypsosi)

Kas mums trukdo atsipalaiduoti? Užspausti, neišjausti jausmai. Tikėjimas, kad turime stengtis. Tikėjimas, kad jei nustosime stengtis, mirsime. Tikėjimas, jog aš esu „tas ar anas“. Bandymas susitapatinti su mintimi. Bet juk mintis praėjo, o aš likau – reiškia, aš ja netapau... Vadinasi, negaliu būti nei geras, nei blogas, nei teisingas, nei neteisingas, ne piktas, nei meilus – aš tiesiog esu. Jei būsiu prisirišęs prie savo iliuzinio įvaizdžio, tai kiekvienas, kuris pasikėsins į mano įvaizdį, taps man priešu, ir aš nuo to kentėsiu.

Kuo daugiau bus išeikvota energijos nepriimti jausmui ar jį užspausti, tuo greičiau ateis stadija, kurioje nebesinorės gyventi, kai nebeliks jėgų atsikelti iš lovos... Žmonės tai vadina depresija. Tačiau gal depresija yra nesąmoningai vykstantis stiprus priešinimasis tam, ką jauti?

– Kaip manai, kokia yra jausmų prigimtis?

– Man šis klausimas neturi prasmės. Jis daro prielaidą, kad tuos jausmus kažkas „gamina“. Jausmai atsiranda iš tos pačios tuštumos, kuri esu aš. Esu ne asmenybė ar persona – tai viso labo tik sąvokos, idėjos prisiminimai, istorijos. Pažiūrėkite, kas būna, kai žmogus praranda atmintį? Asmenybė dingsta. Lieka tik žinojimas, jog „aš esu“.

Galima net pasakyti, jog visas mūsų gyvenimas yra istorija. Tai, ką dabar patiriate šią akimirką, jums yra šios akimirkos realybė. Visi penki jūsų pojūčiai ir mintys fiksuoja, kad visa tai yra tikra. Tačiau tai, kas įvyko prieš sekundę, jau yra istorija ir to jau nebėra. O mes dėl to taip išgyvename... Net kai bijome dėl ateities, remiamės praeities istorija, ir tai vėl yra viso labo istorija apie ateitį.

Kas atsiveria, kai atsisakoma istorijų, kai visa tai paleidžiama? Žmogus gyvena pagal intuiciją, spontaniškai. Kalba tai, kas „kalbasi“, ir daro tai, kas „darosi“. Mums nereikia nieko kontroliuoti. Netgi žmogaus kūnas yra autonominė sistema – argi mums reikia įsitempti, kad virškintume ar valytume kraują? Ar dažnai savo širdį kontroliuojame, kad ji plaktų? Viskas tiesiog vyksta, reikia tik atsipalaiduoti... (Šypsosi)

– Ką patartum laimės ir išsilaisvinimo ieškančiam žmogui? Nuo ko pradėti?

– Pagrindinis dalykas, kurį gali daryti kiekvienas žmogus (ir ką ypač gerai sugeba daryti vaikai), yra tarti žodį „taip“.

Visos emocijos ir jausmai kūne sukelia pojūčius. Kai mums nemalonu, kūnas reaguoja įsitempdamas. Tuomet sutelkite visą savo dėmesį į tą įtampą ir sakykite jai „taip“. Kartokite tol, kol ji atsipalaiduos. Sutikite ją jausti, leiskite sau ją jausti. Jau netrukus įtampa atsipalaiduos savaime. Taip, jūs galite su jaučiama įtampa nesutikti, priešintis jai, kovoti, bet jūs jau ją jaučiate, ir tai yra faktas. Maksimaliai sutikite su iškilusiu jausmu – net jei jis nemalonus, net jei tai skausmas, pyktis ar neapykanta... Kol priešinsitės, viskas tik dar labiau įsitemps.

Tie, kas mėgsta medituoti, gali paprasčiausiai medituoti paprastą klausimą: „Kas aš“? Ir neieškokite atsakymo prote. Žiūrėkite, kokį patyrimą jis atveria, kas įvyksta viduje, kai savęs to klausiate...

Pasitikėkite gyvenimu. Yra taip, kaip yra, buvo taip, kaip buvo (net jei su tuo nesutiksite 20 metų), ir, garantuoju, bus taip, kaip bus. Skamba labai abstrakčiai, banaliai ir filosofiškai, bet nieko daugiau nėra. Nenorime su šia tiesa sutikti dėl baimių ar kitų priežasčių, ir iš to kyla didelė įtampa, tačiau jūs galite ją paleisti.

Darykite praktikas, kurios patinka, kurios duoda naudą. Visos praktikos veda ten pat, tik skirtingu greičiu. Ar tai bus budistinė meditacija, ar nuoširdi krikščioniška malda, ar „Gyvenimo meno“ kursai, ar dar kas nors, visa tai veda ten pat.

Svarbu yra suvokti, jog nereikia nieko keisti. Kiekvienas žmogus turi savo misiją ir paskirtį. Su žmonėmis viskas yra GERAI ir nereikia nieko „atversti“ į tiesos kelią ar kažkuo įtikinti. Nereikia nieko keisti, tik save. Jei tavo santykis su pasauliu sutrikęs, keisk save ir tuomet pasaulis bus kitas.

Paklauskite savęs kasdien – ar tai, kas vyksta šį akimirksnį, yra priežastis nesidžiaugti? Ar tai, ką dabar jaučiu, yra priežastis nemylėti savęs? Ar tikrai galiu tuo patikėti?

Adrė ZAKRAUSKAITĖ

Parsisiųsti straipsnį